Europos Sąjungą drąsko vidiniai prieštaravimai. Prancūzija derasi su Vokietija „Šiaurės srauto–2“ klausimu, Italija remia „geltonųjų liemenių“ judėjimą Prancūzijoje, o Didžioji Britanija barasi su „Vieninga Europa“ dėl išstojimo iš ES sąlygų. Ar skils romanų–vokiškasis Europos Sąjungos „branduolys“, prie ko prives Brexit, ar iškilo ES subyrėjimo pavojus ir kokia krizę patiriančioje Europos Sąjungoje Pabaltijo periferijos ateitis, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo Politekonominių tyrimų centro (Maskva) vadovas Vasilijus Koltašovas.
Apie Italijos veiksmus prieš ES
— Kol Vokietija kontroliuoja Europos Sąjungos veiksmus, o britai bejėgiškai voliojasi prie Angelos Merkel kojų ir net bijo garsiai pasakyti, kad jie gali sugriauti ES, galima kalbėti apie vienijančią Europą. Tačiau ši Europa gana griežtai tvarko Vokietiją.
Italija neatsitiktinai pakilo prieš Prancūziją, ji nori priversti prancūzus paremti italų poziciją skolos dydžio bei finansų politikos klausimu ir, gali būti, paliesti europietiškų išlaidų Italijai didinimo temą. Tačiau tai jokiu būdu ne riaušės ir ne žingsnis Europos Sąjungos griovimo link.
Italijai bus labai sunku, jei Merkel supyks. Graikai 2015 metais jau buvo parklupdyti, kai ji supyko.
O vyksta visa tai monotoniškai: girdisi finansinio izoliavimo grąsinimai, ir kad nė vienas turistas jus neaplankys, nė viena jūsų prekė nebus parduota Europoje. Po to visi paklusniai pasitempia.
Todėl Italijos parama „geltonosioms liemenėms“ — greičiau kova dėl Europos Sąjungos viduje resursų perskirstymo. Tuo Sąjungos byrėjimas vargu ar gali prasidėti Vakaruose.
Apie ES vienybės perspektyvas
— ES subyrėjimu padvelkė 2017 metais Prancūzijos prezidento rinkimų metu.
Jeigu britų konservatoriai nebūtų bailiai, jie būtų galėję ištiesti pagalbos ranką prancūzų konservatoriams Marin Le Pen asmenyje, siūlant išardyti pasenusią Europos Sąjungą ir surenkant ją iš naujo, o būtent — pradėti derybas su Italija, Ispanija, Nyderlandais ir Belgija prieš jas nuvarginusį Vokietijos hegemoną.
Tačiau jie pasirinko derybas su europietiška biurokratija ir Merkel. Ir gavo sąlygas, kurias patys įvertino kaip nepatenkinamas, už ką Tereza Mej buvo griežtai kritikuota.
Prancūzijoje pergalę šventė Emanuelis Makronas, kuriam Merkel skyrė keletą reveransų. Ji suteikė jam galimybes pasijusti aukšto rango politiku, kokiu niekada nebuvo prezidentas Fransua Olandas.
To išdavoje prancūzai primityviai prisilaiko vokiškos linijos. Graikijos finansų ministras Janis Varufakis šia proga pasakė, kad prancūzai kartoja ką pasakė vokiečiai.
Tokiu būdu Vakaruose ES vargu ar subyrės. Ten viskas priklauso nuo sistemos, nuo vokiečių turistų srauto. Bet Rytuose pavojus gali iškilti labai rimtas, todėl kad tai yra periferija, kuri negailestingai eksploatuojama (pavyzdžiui, Ukraina), ir pusiau periferija (pavyzdžiui, Lenkija).
Ukraina šiuo atžvilgiu — tolimiausia periferija Europos Sąjungos, kuri apiplėšinėja jos žmogiškuosius resursus, nesuteikdama gyventojams jokių pilietinių teisių ir įvarydama į pačius žemiausius darbo rinkos aukštus. Todėl čia greta nacionalinių šūkių galimi pasipiktinimai dėl pažeminimo, „lygiateisės Europos Sąjungos“, kurioje tautos neturi sąlygų vystytis, o namų ūkiai — pragyvenimo lygiui augti.
Čia kažkas turi „išjudinti“ situaciją, o be Rusijos šioje sferoje tai padaryti nėra kam.
Siekiant išsaugoti sistemą, Europos Sąjunga priversta tęsti žygio į Rytus politiką, vesti derybas su Aleksandru Lukašenka, kad ir Baltarusija patektų į ES įtakos zoną, prilaikyti Ukrainą, kontroliuoti joje procesus ir pritarti antirusiškai nusiteikusioms jėgoms.
Balkanai — kita Europos Sąjungos „parako statinė“, nes balkanų ekonomikos sužlugdytos, Balkanų tautos, tame tarpe graikai, pažemintos.
Jei Rusija (galimai kartu su Turkija) pasiūlys jiems alternatyvą, Europos Sąjunga praras Balkanus.
Ir nuo čia gali prasidėti ES griūtis, nes ten, kur Balkanai, ten ir Vengrija, o kur Vengrija, ten ir Slovakija.
Apie prieštaravimus „Vieningosios Europos“ viduje
— Dabartiniai prieštaravimai liudija, jog narystės ES nauda nėra pakankama ekonomikų ir kompanijų vystymuisi tokiose šalyse kaip Italija, Ispanija ir Prancūzija. Naudą gaunančiųjų ratas pastaraisiais metais siaurėja. Tačiau naudą gaunantys kol kas sugeba kontroliuoti pavaldžias šalis ir blokuoti galimas riaušes.
Apie vieningos europietiškos kariuomenės sukūrimo planus
— Planas sukurti vieningą europietišką kariuomenę atsirado tik būtent dėl pasipuikavimo. Gerai, sakykim, ES rėmuose bus apjungti keli junginiai. Kas nuo to pasikeis? Žmonės kalba skirtingomis kalbomis, įvairų pilietybių, egzistuoja skirtingi kariniai statutai. Taip, gali atsirasti eurokratijai pavaldūs papildomi kariniai daliniai.
Tačiau bombarduojant Jugoslaviją neprireikė jokios europietiškos kariuomenės.
Todėl vargu ar šis klausimas dabar yra rimtas. Makronas tiesiog pasinaudojo juo, kad pabrėžtų Prancūzijos Europoje vaidmenį.
Tai buvo jo pagrindinis pasipuikavimo uždavinys. Ir tai jis padarė nepakenkdamas Vokietijai. Pavyzdžiui, „Šiaurės srauto–2“ klausimu Prancūzija pasisakė už Vokietiją, todėl jis bus statomas.
Apie Brexit įtaką ES periferijos šalių padėčiai
— Periferijos šalys gaus mažiau pinigų, dalis gyventojų sugrįš iš Didžiosios Britanijos, iš uždarbių, tačiau didžioji dalis pasiliks Europoje. Kai kas persikels į Airiją, kai kas į kontinentą, nes namo, į skurdą, jie nevažiuos.
Pabaltijo šalys nebuvo turtingos, tokiomis ir liks, tačiau jos visiškai pavaldžios: per pusę amerikiečiams, per pusę eurokratijai. Tai ne tos tautos, kurių interesai bus paisomi.
Europos Sąjunga ir toliau siurbs periferijos resursus, o jų riaušės nebus panašios į Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ pasipriešinimą — jos įgaus pirmykštės bendruomenės požymius.
O dabar įsivaizduokite, kas bus Rytuose, kur nėra masiškų profsąjungų, nėra net politinių organizacijų su socialine patirtimi, kurią turi prancūzai. Didžiausia galimybė — įvyks riaušės, bus sudegintos policijos patalpos, tačiau Europos Sąjunga numalšins.
Tik esant ekonominei alternatyvai, kuri gali pasiekti iš Rusijos, bus galima sakyti, kad vietoje tos Europos Sąjungos, kuri buvo sukurta nelygybės pagrindu, atsiras sąjunga, į kurią Rytų Europos šalys bus priimtos lygiomis teisėmis.
Tokiu atveju bus vieningi rinka, taisyklės, muitinė — ir jokios segregacijos, ir jokio vietinės gamybos sunaikinimo.
