Rusijos atsakas į „Sausio 13-osios bylos“ nuosprendį bus labai rimtas

Lietuva eilinį kartą mini tragiškų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto metines, o jau kitą mėnesį bus paskelbtas nuosprendis „Sausio 13-osios byloje“. Tikėtina, jog teisiamieji Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas bus pripažinti kaltais, tačiau tai nereiškia, kad tyrimas bus užbaigtas. Apie tai, kas yra masiškų žudynių naktį iš sausio 12 į 13-ąją kaltininkai ir kokios Rusijos reakcijos gali sulaukti Lietuva už nuosprendį Rusijos piliečiams dėl susidūrimo prie Vilniaus televizijos bokšto, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo žinomas Rusijos istorikas, publicistas, filosofas, knygos „Lietuviškasis kalėjimas“ autorius Valerijus IVANOVAS. 

— Pone Ivanovai, Jums sausio 13-oji — neabejotinai žinoma data. Kokiais jausmais Jūs sutikote 28-ąsias tragiškų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto metines? 

— Pasitikau kaip istorikas ir filosofas, kuris žino, kad visi procesai vyksta pagal tam tikrus dėsningumus, turi savo pradžią ir pabaigą. Viskas šiame pasaulyje pavaldu tokiai tvarkai. 

Aš jau suvokiau, jog būtent po 28 metų užsibaigė tam tikras ciklas: tragedija prie Vilniaus televizijos bokšto įvyko naktį iš šeštadienio į sekmadienį. 

Tuos baisius įvykius išprovokavo ir Kremlius, ir vietiniai nacionalistai tikslu diskredituoti Komunistų partiją TSKP platformoje ir TSRS karines pajėgas. 

Aš galiu tai tvirtinti, nes ne tik dalyvavau tuose procesuose, bet ir dėmesingai juos analizavau (mano išsilavinimo tokiems tikslams pakanka). Būtinybės pagal Maskvos įsakymą įvesti kariuomenę nebuvo. Buvo galima viską išsiaiškinti taikiai ir ramiai, be kraujo praliejimo.

— Jūsų žodžiai susišaukia su „Sausio 13-osios byloje“ kaltinamo Jurijaus Melio žodžiais. Jo manymu, tarybine kariuomene Vilniuje buvo pasinaudota nusikalstamu būdu. 

— Visiškai sutinku! Ir čia esmė ne tame, kaip pasielgė Vilniaus garnizono vadas Vladimiras Uschopčikas. Jis vykdė įsakymą — jis jį vykdė. Čia nebuvo jokios saviveiklos. Kariuomenė negali veikti savo nuožiūra, ji pavaldi vyriausiajam vadui. Be įsakymo niekas nebūtų dalinio išvedęs. 

— Pažvelkime giliau. Egzistuoja versija, jog TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas buvo pasiruošęs ir net norėjo išleisti Pabaltijį... 

— Būdamas judėjimo už šalies vienybės išsaugojimą lyderiu, aš 1989 metais susipažinau su dokumentu, iš kurio tapo aišku, apie ką Reikjavike kalbėjosi Gorbačiovas su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu 1986 metų pabaigoje. Tai buvo uždaras privatus pokalbis. 

Buvo aptariamos keturios temos: trečioji — Pabaltijo klausimas. Būtent tada Gorbačiovas davė sutikimą, kad Lietuva, Latvija ir Estija išstotų iš TSRS. Paskui viską tvarkė technika. 

Dar daugiau, — 1988 metų vasarą, kai Pabaltijis jau šurmuliavo, Lietuvoje apsilankė žinomas Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas. Jis davė Lietuvos TSR vadovybei nurodymą: galite išeiti. 

Kai kas priešinosi: „Kaip? Mes nesugebėsime!“ Jų niekas neklausė. Pirmyn su daina! Šį procesą skatino kai kurios Lietuvos TSR partinės ir jėgos struktūros. Tokia tiesa.

— Tai gal reikėtų pirmiausia teisti Gorbačiovą? Konservatorių lyderis Landsbergis neseniai pareiškė, kad Gorbačiovą reikia patraukti atsakomybėn „Sausio 13-osios byloje“. 

— Teisingai sako. Pradėti sausio 13-osios įvykių tyrimą reikėjo nuo Gorbačiovo, nes jis buvo pirmasis TSRS asmuo. Visi keliai veda link jo. Bandymai tvirtinti priešingybę — bandymai pateisinti Gorbačiovą. 

Pats jis pasinaudojo strategija kito politikos veikėjo, kuris 1917 metais organizavo Kornilovo riaušių provokaciją. Vienas prie vieno! Tbilisio provokacija — iš tos pačios serijos. O viskas užsibaigė YPVK (ГКЧП) putču (taip pat Gorbačiovo avantiūra). Adekvatūs žmonės tai puikiai supranta. 

— Ar galima teigti, kad įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo YPVK repeticija? 

— Žinoma. Tai senas provokacijos organizavimo būdas, jos fone vykdant tam tikrus politinius veiksmus. 1917 metais buvo uždavinys atiduoti valdžią Rusijoje bolševikams, ir Kerenskis su Trockiu to pasiekė. 1991 metais kažką panašaus padarė Gorbačiovas. 

— Pagrindiniai sausio 13-osios mito sergėtojai yra „konservatoriai–landsbergininkai“. Jeigu iš jų rankų iškris šalies valdymo vadžios, ar atsiras galimybė peržiūrėti tų įvykių oficialią poziciją? 

— Pirmiausia, kaip žinia, tai ne mitas. Sausio 13-oji — realybė. Aukos tikrai buvo. Sakralinės aukos, padėtos ant Lietuvos laisvės aukuro, kaip dabar priimta sakyti. Tai iš anksto suplanuota priemonė, žmonės nežinojo, kad jie buvo pasmerkti. 

Žinoma, sausio 13-osios įvykių atminimas tapo vienu iš ideologinių ramsčių palaikant tuos žmones, kurie juose dalyvavo. Ir jie įsikibę laikosi to gelbėjimosi rato.

Iš kitos pusės, mitai mitais, o gyvenimas teka savo vaga. Kai iš Lietuvos išvažiavo daugiau kaip milijonas piliečių, kai trečdalis gyventojų atsidūrė už skurdo ribos, kai klesti nedarbas, mitai nepajėgūs pakeisti padėties. 

Be to, kaupiasi debesys. 2020 metais baigiasi Europos Sąjungos subsidijos, kurios buvo skiriamos Lietuvai pereinamuoju laikotarpiu. Ateis skolų grąžinimo laikas. Europoje, kaip žinia, dabar netrūksta problemų — ten vyksta savi destrukcijos procesai. 

Todėl Lietuva ieškos kokių nors ryšių su Rusija, ir tai teisinga. Rusija juk niekur nedings. Tai didžiulė šalis, turtinga visokiais resursais. 

Vyksta kova tarp norinčių normalizuoti santykius su Maskva ir įsikibusiais į senuosius mitus. Manau, jog turi laimėti realijos. 

— „Realybė, duota mums pojūčiuose“, privers Lietuvos visuomenę peržiūrėti savo santykius su Rusija? 

— Peržiūrėjimo procesas jau vyksta. Rolandas Paksas lankėsi Maskvoje ir buvo susitikęs su Putinu, o Paksas — buvęs Lietuvos prezidentas. Jis taip pat yra tam tikros Lietuvos visuomenės dalies lyderis. Tiesa, jis buvo svetimkūnis toje orbitoje, kurią rėmė Landsbergio žmonės, todėl ir buvo sparčiai pašalintas iš aukščiausio valstybės posto. 

Ir čia nieko nepadarysi — „landsbergininkai“ dabar labai įtakingi. Tačiau ir jie negali įveikti realybės ir panaikinti gamtos dėsnių.

— Artinasi „Sausio 13-osios bylos“ nuosprendžio paskelbimas. 

— Taip. Tai įvyks vasario 18 dieną. Aš stebiu šį veiksmą. 

— Manote, tuo užsibaigs tyrimas? 

— Nemanau. Tašką tyrime galima padėti tada, kai nustatomi visi faktai ir objektyviai įvertintas įvykis, tuo pagrindu priimamas nuosprendis. Apie šį procesą negaliu pasakyti nieko panašaus. 

Paskelbus nuosprendį, viskas tik prasidės, o ne užsibaigs. 

Nereikia užmiršti, kad Rusija dar netarė savo žodžio. O Rusijoje yra dokumentai, kuriuos savo laiku paruošė generalinis TSRS prokuroras Trubinas. Yra žmonių, kurie žino ir pamena, kas įvyko. 

Todėl lauksime atsakomojo Rusijos žingsnio. Man atrodo, kad atsakas bus labai rimtas. 

— Dokumentai, apie kuriuos Jūs kalbate, — tie 37 tyrimų tomai, kurie buvo perduoti Lietuvos generalinei prokuratūrai1991 metų rugsėjy? Manote, Rusijoje jie išliko? 

— Taip, kiek žinau, išliko jų kopijos. Neverta Lietuvai galvoti, kad ji sugriebė Dievą už barzdos ir žino absoliučią tiesą. 

— O tada ko laukia Rusija? Procesas išsitęsė daugeliui metų, teisiami RF piliečiai... 

— Rusija laukia kada bus paskelbtas nuosprendis. 

Suprantate, 1991 metų rugsėjo 26 dieną buvo pasirašyta sutartis tarp Vilniaus ir Maskvos dėl bendro sausio 13-osios įvykių tyrimo. Deja, Lietuvos Respublika atsisakė Rusijos tyrėjų paslaugų — ji tik paėmė dokumentus ir pradėjo juos savarankiškai interpretuoti. Todėl Lietuvos Femidė paskelbs savo nuosprendį, tačiau jį gali paskelbti ir kita šalis.

— Šiame kontekste verta priminti naujieną, jog Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos prokurorams ir teisėjams, tiriantiems „Sausio 13-osios bylą“. 

— Matyti, tam yra kažkokios priežastys. Tyrimų komitetas neiškels baudžiamosios bylos tuščioje vietoje, taip kaip Lietuvos teisėsaugininkai man bandė „prikirpti“ šnipinėjimą Maskvos naudai. Absoliučiai išgalvotas kaltinimas tikslu neutralizuoti mane, nors aš nelendu į Lietuvos politiką. 

— Kaip manote, ar Jūsų sulaikymas gali turėti ryšį su nuosprendžio paskelbimu „Sausio 13-osios byloje“? 

— Žinoma, tai politinis žingsnis. Jokio nusikaltimo nebuvo ir nėra, aš niekada neužsiminėjau šnipinėjimu. Aš nevagiu svetimų paslapčių, aš užsiiminėju analitika. 

Taip, mano sulaikymas turi ryšį ir su nuosprendžio „Sausio 13-osios byloje“ paskelbimu, ir su Lietuvos prezidento rinkimais gegužės mėnesį. Dalia Grybauskaitė išeina — į jos vietą taiko premjeras Saulius Skvernelis. 

Beje, mane sulaikė jo žmonės, ir, kiek suprantu, visa ta velniava įsižiebė Skvernelio iniciatyva. Tikriausiai, baltu rusofobijos žirgu jis planuoja įjoti į prezidento rūmus. 

Bet aš nenoriu būti tuo baltuoju žirgu. 

— Sausio 13 dieną Lietuvoje įteikiamos laisvės premijos „miško broliams“... 

— Taip. Kaip tik dabar įteikia — aš stebiu transliaciją (interviu su Valerijum Ivanovu įrašėme sausio 13 dieną — RuBaltic.Ru pastaba). Aš nenoriu pasakyti, kad šie žmonės neturėjo teisės kovoti už savo idealus, tačiau aš žinau tų įvykių užkulisius. 

Ant daugelio šių partizanų rankų kraujas tų dviejų šimtų tūkstančių žydų, kurie buvo nukankinti Lietuvoje. Jie žudė savo tautiečius lietuvius, kurie rėmė tarybų valdžią. Žudė ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus, senelius. Dabar jiems įteikiami apdovanojimai. 

Как-то это все некрасиво. По жертвам трагедии 13 января мы скорбим, а по жертвам массовых убийств в военный и послевоенный период — нет. 

Kaip visa tai negražu, aš nesu blogos nuomonės apie lietuvius. Mano velionė žmona, padovanojusi man kūdikį, buvo lietuvė. Tai protinga, racionali tauta. Aš gerai ją pažįstu ir gerbiu. Tiesiog kažkas ilgai vedžioja lietuvius už nosies.